Gintaras

Seniausias gydomasis akmuo aisčių teritorijoje

Apvalo ir įkrauna visas čakras

Dėl savo gerųjų savybių naudojamas kosmetikoje bei medicinoje

Susiformavamo prieš daug milijonų metų, todėl yra ekologiškas

Iš gintaro gaminami smilkalai, kuriais galima valyti erdvę

Jis tinka visokio amžiaus žmonėms – net ir vaikams

Gintaras sugeria negatyvias energijas ir transformuoja jas į pozityvią jėgą, kuri skatina kūną savigydai

Gydo depresiją, suteikia stabilumą, skatina intelektą, pozityvų mastymą ir saviraišką, gerina atmintį

Gintaras laikomas išminties ir tiesos materija Gintaro eliksyras yra puikus antibiotikas, tinka žaizdoms gydyti

Tinka nešioti ilgais periodais, ypač ties gerkle ar ant riešo

Teigiama, jog gintaras yra vienas pirmųjų brangakmenių, su kuriuo susipažino žmogus. Pirmieji papuošalai iš gintaro rasti kapinynuose, kuriuose žmonės laidoti vėlyvame paleolite, o pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimas gintaras datuojami X amžiuje pr.Kr. Gintaras nuo seno vadinamas šiaurės auksu ir labai vertinamas kaip vaistas, puošybos elementas, ar palydovas pomirtinėje kelionėje.

Nuo Baltijos juros iki Romos, ir net Aziją pasiekęs gintaras paliko visai nemažai šaltinių, bylojančių apie jo naudą, tyrinėjimus bei vaidmenį įvairiose kultūrose.

Tiesa, sovietmečiu gintaro savybės tapo nebenaudojamos pagal jo tiesioginę paskirtį. Jo vertybės, senolių vertinama medicininė reikšmė buvo pamiršta antibiotikų kultūroje, o apie gintaro magiją visai buvo draudžiama kalbėti. Šiomis dienomis išgirdus žodį „gintaras“ dažnai iškyla asociacija su sovietmečiu dėvėtais gintariniais karoliais tautinio kostiumo kontekste arba tiesiog „bobišku“ atributu – pačia neigiamiausia prasme.

Galime džiaugtis, jog šiandien gintaras atgimsta visame savo grožyje tiek juvelyrikoje, tiek magijoje, tiek SPA. Vis daugiau žmonių sužino apie šią vertybę, ir suvokimas apie gintarą įgauna visai kitokį atspalvį šiuolaikinėje visuomenėje.

 GINTARO SUSIFORMAVIMAS

Gintaras pradėjo formuotis prieš 55-40 mln. Gintaringieji miškai augo pietinėje dabartinės Skandinavijos dalyje bei gretimuose Baltijos jūros dugno plotuose. (Baltijos jūra pradėjo formuotis maždaug prieš 13 tūkst. metų.) Šioje teritorijoje augo spygliuočiai medžiai, kurie produkavo gintarą.

Vėlesni gintaro tyrimai apie inkliuzų rūšinę sudėtį įrodė, kad gintaro gabaluose rasti ir tropinei, ir vidutinei klimato juostai būdingi vabzdžiai ir augalai gyvavo greta ir tuo pačiu metu. Šį faktą gintaro ir klimato tyrinėtojai paaiškino tuo, kad gintaro susidarymo laikotarpiu labai sunku išskirti tokias klimato juostas, kurios būdingos šiandien. Klimato tyrinėjimai rodo, kad tuo laikotarpiu temperatūros skirtumai nebuvo labai ryškūs, todėl ir neturėjo didelės reikšmės augalijos pasiskirstymui.

Gintaringojo miško augimo metu klimatas buvo šiltas (vidutinė metinė temperatūra buvo apie +20° C) ir labai drėgnas. Teigiama, kad jis buvo panašus į Viduržiemio jūros tipo klimatą, kuriam būdingi ryškūs drėgni ir sausi metų sezonai.

Manoma, kad gintaro miškas buvo panašus į dabartinės Pietryčių Azijos subtropikų miškus - vietomis labai tankus ir tamsus. Juose augo labai daug ir įvairių rūšių medžių, krūmų bei augalų. Tai ir milžiniško aukščio (50-80 m.) sekvojos, ąžuolai, kaštainiai, daug spygliuočių, gausu klevų, fikusų, kiparisinių šeimos spygliuočių, smulkių medžių ir krūmokšnių, žemaūgių palmių ir lianų. Samanos, paparčiai ir žoliniai augalai telkėsi miško pakraščiuose. Gintarmedžiai augo grupėmis, aukštesnėse vietose, nemaža dalis įsimaišiusi tarp kitų medžių. Jie augo miškų pakraščiuose, upių ir ežerų pakrantėse, kalnų atšlaitėse. Dėl to gintare kartu su miško augalais randama ir upėse bei ežeruose gyvenančių vabzdžių. Šiltas ir labai drėgnas klimatas skatino intensyvų grybų ir kitų sporinių augalų augimą, kurie įtakojo sakų kitimą

 SAKŲ IŠSISKYRIMO FIZIOLOGIJA

Gintarą produkavo pušų rūšis Pinus succinifera. Tai patvirtina gintare randamos medienos anatominė sandara bei gintaro cheminė sudėtis. Šios pušys turėjo tiek natūraliai būdingas, tiek augimo sąlygų įtakotas ypatybes išskirti žymiai daugiau sakų, nei šių dienų pušys (šiandien nėra nė vienos pušų rūšies, skiriančios tiek daug sakų ir savo ypatybėmis giminingos gintarmedžiams).

Gintaro formavimosi laikotarpiu Europoje keitėsi klimatas: jis šiltėjo ir drėgnėjo. Keičiantis klimatui keitėsi ir klimato juostų padėtis. Vidutinėje klimato juostoje geriausiai augančios pušys turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų. Nepastovus klimatas, pasikeitusi oro temperatūra, padidėjęs oro bei dirvožemio drėgnumas įtakojo ir spygliuočių augimo procesus - padidėjo gintarmedžių sakingumas ir iš sakų ėmė formuotis gintaras.

GINTARO FORMAVIMOSI ISTORIJA

Gintaro formavimosi istorijoje sąlygiškai išskiriami 3 skirtingos trukmės etapai, turėję
poveikį gintaro sudėčiai bei savybėms.

1. Sakų susidarymas ant medžio

Tai etapas, apimantis laikotarpį nuo sakų susidarymo iki patekimo į miško gruntą, trukęs kelis šimtus metų. Etapas sutampa su gintarmedžio amžiumi. Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

2. Sakų kitimas miško grunte

Šis etapas apima laikotarpį nuo sakų patekimo į gintaro miško dirvožemį iki tol, kol pirminius gintaro telkinius išplovė upės. Jis tęsėsi keletą milijonų metų. Tik nuo šio momento gintarmedžių sakai vadinami gintaru.

3. Gintaro sunešimas į antrines radimvietes

Šis laikotarpis tebevyksta iki šių dienų. Ilgus amžius gintarą plovęs ir nešęs lietaus, upių bei jūrų vanduo suformavo platų gintaro paplitimo arealą. Gintaro telkiniai susidarė Pietų Švedijoje, Sembos pusiasalyje, Pietų Anglijoje, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos teritorijoje, Kaliningrado srityje, Lietuvoje ir nedidelėje teritorijoje iki Rygos įlankos. Už šio arealo ribų aptinkami tik pavieniai gintaro radiniai, kurie ten nugabenti žmonių.

 APIE GINTARĄ

Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Tatjana Jasinskaja publikacijoje „Saulė ant delno“ rašo, kad „neįmantrios išvaizdos vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai. Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota farmakologijoje.

Gintaru buvo malšinamas ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmas, juo gydė reumatą. Gintaras šiandien naudojamas gydant šlapimo pūslės, skrandžio ligas, bronchitą.

Kadangi degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius.

Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio (4-2 tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, manoma, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus (spėjama, atspindėjo pasaulio sampratą). Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais.

Iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama menkiau. Pirmaisiais mūsų eros amžiais dideli gintaro kiekiai buvo gabenami į Romos imperiją, kurioje veikė gintaro dirbtuvės.

Nemaži gintaro kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis.

Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjo romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas I –ame amziuje  rašytame savo veikale „Germania“ jis taip apibūdina aisčius ir gintarą:

„Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“ [1].

GINTARO REIKŠMĖ MEDICINOJE

Dar senovės graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro savybes ir jo vartojimo būdus. Plinijus Jaunesnysis yra nurodęs, kad romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, nuo gerklės ir gomurio skausmų. Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsą. „Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė. Senieji padavimai ir mitai byloja, kad mūsų protėviai, norėdami mirusiojo vėlę apsaugoti nuo piktųjų dvasių, smilkydavo gintaro smilkalais. Gimusį kūdikį smilkydavo tam, kad šis gerai augtų, jaunavedžius - kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę - kad grįžtų su laimikiu.

Viduramžiais žmonės geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą į save sutraukia magiškoji gintaro jėga. Iki pat XIX a. pabaigos receptuose ir alchemikų užrašuose sutinkami terminai „Oleum succini“ (gintaro aliejus), „Balsamum succini“ (gintaro balzamas), „Extractum succini“ (gintaro ekstraktas).

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaras naudotas įvairioms ligoms gydyti. Pvz., gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjo nešioti gintaro karolius - manyta, kad jie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą rišdavo gintaro karolėlius, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.

Gintaras puikiai gydo ausų uždegimą. Nepulkite prie antibiotikų – pirma pamėginkite gydytis gintaru.

Gydant skaudančią ausį, reikia pasmilkyti gintaro dūmais. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau - jos vidų.

Ir dabar Lietuvoje dažna moteris, susirgusi struma, skuba įsigyti gydomuosius gintaro karolius – nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį. Niekas nenuginčys bent jau to, kad gintaro karoliai, liesdamiesi prie odos, kaupia elektrostatinį krūvį, o oksiduotame paviršiuje kaip tik yra daugiausiai gintaro rūgšties. Būdama biostimuliatoriumi, laki gintaro rūgštis teigiamai veikia kvėpavimo organus; stimuliuoja nervų sistemą, skatina atstatomuosius procesus, gerai veikia širdį ir inkstus. Medicinoje naudojami jos preparatai.

Pasak astrominerologų gintaras tinka skydliaukės ligoms gydyti, bronchitui, diabetui, galvos skausmui (hormoninių pertvarkų metu), suteikia pasitikėjimo savimi, nervingumui tvarkyti (kai nervai veikia skrandį), podagrai, reumatui, nuo rūgštingumo. Labai tinka vaikams.

Gintaras ne tik puošia, gydo, bet ir šildo. Pasidabinus gintaro apyranke ar gintariniais karoliais po kūną pasklinda maloni šiluma.

Vietovė, kurioje slypi gintaro klodai, pasižymi labai stipria energija, veikia kaip kosminės energijos akumuliatorius, todėl žmonės skuba čia atgauti jėgų.

Informacija surinkta iš įvairių šaltinių

Jeigu kas domisi astromineralogija, paskaitykite įdomų Audronės Ilgevičienės straipsnį:

http://www.astromineralogija1.lt/publikacijos/straipniai/5-straipsniai/74-gintaras-tas-maytis-sauls-gaballis-i-dalis-qrespublikosq-priedas-qpastogq-2008.html